Verbų sekmadienis - tai pavasario šventė, rengiama paskutinį sekmadienį prieš Velykas. Daugelyje Europos šalių ji vadinama Palmių sekmadieniu.

Europoje buvo tikėta, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės bei gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti gerą sveikatą, padidina derlių, neleidžia į namus trenkti žaibui.

Verbų sekmadienis - tai širdžių atvėrimo Kristui šventė. Į namus parsinešta pašventinta verba ar šakelė turi saugoti juos nuo blogio. Senoji verba iš yra pagarbiai sudeginama. Tradicija yra virtę verbų turgūs šventoriuose, bažnyčių prieigose.

Žodis verba yra giminingas lietuviškiems žodžiams „virbas”, „virbalas”, turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kalbų XII-XIV a. dar prieš krikščionybę. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien tik kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo ir išsprogusio berželio arba žilvičio šakutę su „kačiukais”, o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.

Pagal formą verbos būna:

• volelinės (kiliminės) – populiariausios, rišamos iš visų pusių vienodai uždengiant žolynais visą virbą.
• rykštelinės - daromos su nedidelėmis viršūnėmis arba be jų.
• plokščiosios - forma primenančios paukščių plunksnas.
• vainikinės - vienašonės, panašios į mažą ištęstą vainiką.

Nors verbų rišimo būdų nėra daug, pačios verbos yra labai pačios įvairiausios. Kokia verba bus priklauso nuo rišėjos charakterio, įgūdžių, turimų augalų įvairovės.

Pagrindinis Verbų sekmadienio paprotys yra plakimas verba. Suvalkijoje vaikai jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką, stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius „nuverbyti”. Plakdami jie sakydavo: „ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?”.

Senovės Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos panaudojimo papročių:

• užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų tamsų debesį.
• Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus.
• Verbos šakelę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių.
• Sukirsdavo šia šakele vaikams, kad jie greičiau užaugtų.
• Parūkydavo skaudamą dantį arba ausį, kad skausmas praeitų.
• Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią.
• Dėdavo į bičių avilį, kad bitės būtų sveikos.
• Verba paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmą kartą į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų.
• Įbedę abipus upelio po šakelę lietuviai manė, kad upelio vanduo nuo to bus sveikesnis ir švaresnis.

Iki šiol Lietuvoje katalikai nepamiršta gilių tradicijų, švenčia Verbų sekmadienį, nešasi kadagių šakeles į bažnyčią ir grįžę iš šv. Mišių visus namiškius švelniai “nuplaka”, linkėdami geriausios sveikatos, didžiausios laimės ir sėkmės.